Diversifikavimo strategija ir internacionalizacijos poveikis mna veiklai

Teorinio tyrimo eigos modelis Šaltinis: sudaryta autorės Pagal 6 paveiksle pateiktą tyrimo modelį teorinės darbo dalies pabaigoje bus parengta schema, kuri bus naudojama tolimesnėje tyrimo eigoje.

Konkurencingumo samprata Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius akademinės literatūros kiekis regionų ir nacionalinio konkurencingumo tema žymiai išaugo. Atsirado daugybė teorinės bei empirinės literatūros, nagrinėjančios konkurencingumą pagal įvairias temas, tokias kaip produktyvumą, klasterių ir tinklų teoriją, naujovių diegimą ir kūrybiškumą, valdymą bei institucijų vaidmenį ir pajėgumus, socialinį ir kultūrinį kapitalą, ekonomikos kompleksiškumą bei pagal geografinį skirstymą pavyzdžiui, tarptautinis, nacionalinis, regionų ir kt.

PorterRugman ir Friedman atliktuose moksliniuose tyrimuose konkurencingumas apibrėžiamas dvejopai — vienu atveju konkurencingumas apibūdinamas kaip tam tikrų veiksnių esminis pranašumas, kitu atveju — kaip teisinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kitokių veiksnių sistemos pranašumas.

Skirtingos nuomonės konkurencingumo atžvilgiu buvo nulemtos ir dėl to, kad įvairios konkurencingumo sąvokos niekada nebuvo suderintos tarpusavyje. Taip atsitiko dėl to, kad skirtingi konkurencingumo apibrėžimai kyla dėl įvairaus apibrėžimo kilmės konteksto. Be to, skirtingi apibrėžimai nėra nei teisingi, nei neteisingi.

popierinės prekybos pasirinkimo sandoriai

Konkurencingumo apibrėžimai gali būti vertinami tik kaip abstrakčios priemonės apibrėžti kilusius klausimus. Vienas iš konkurencingumo apibrėžimų vertina konkurencingumą kaip vietos vieneto kainą, nulemiančią įmonių gebėjimą sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose.

Šiuo apibrėžimu daugiausia vertinamas diversifikavimo strategija ir internacionalizacijos poveikis mna veiklai sugebėjimas parduoti prekes bei paslaugas, išsaugoti tarptautinės rinkos dalį bei kontroliuoti pinigų srautus importinėms prekėms apmokėti.

Žvelgiant iš makroekonominės perspektyvos tai apibūdinama kaip esamo augimo lygio tvarumas. Šis konkurencingumo apibrėžimas yra ypatingai svarbus toms organizacijoms, kurioms svarbu stebėti ir valdyti makroekonominius disbalansus.

Organizacijoms, kurių konkurencingumo reitingas prastėja dėl didėjančių darbo jėgos kaštų, kyla pavojus dėl makroekonominio nestabilumo įsigalėjimo. Susidarę nestabilumai praėjusios ekonominės krizės pavyzdžiu gali brangiai kainuoti ne tik organizacijos, bet ir visai šalies ekonomikai.

Pastarasis konkurencingumo apibrėžimas buvo kritikuojamas daugelio institucijų, kadangi daug problemų kilo dėl apibrėžimo pritaikymo, skirto įmonių konkurencingumui suprasti. Skirtingos šalys skiriasi nuo įmonių — jos gali pakeisti kainas ir gerovės lygįkai tuo tarpu įmonės gali prarasti sugebėjimą mobilizuoti produkcijos veiksnius jei krinta pajamų lygis.

Be to, skirtingos vietovės gauna naudos dėl diversifikavimo strategija ir internacionalizacijos poveikis mna veiklai lygio kilimo jei krinta pajamų lygis. Kaip matyti, šis konkurencingumo apibrėžimas neapsiriboja ties tam tikra vietove ar įmone ir gali būti plačiau pritaikomas. Kaip matyti pagal aukščiau pateiktas mokslininkų mintis, konkurencingumo sąvoka nėra vieninga.

  • Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudžiaudami jai Dievo duotomis gėrybėmis.
  • Bitkoinų pinigų pinigų
  • Enciklika LAUDATO SI’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais. Popiežius PRANCIŠKUS | devela.lt
  • Tarptautinės finansų rinkos.

Konkurencingumo sąvoka skiriasi ne tik dėl skirtingų mokslininkų tyrimų krypčių, bet gali būti skirtinga ir dėl mikro bei makro konkurencingumo lygių. Produkto, įmonės, pramonės šakos ir nacionalinis konkurencingumas Moon ir Peery pažymi, kad konkurencingumo sąvoka neretai yra sumaišoma su produktyvumu.

dvejetainių opcionų sandorių tipai

Produktyvumas remiasi vidiniais organizacijos pajėgumais, tuo tarpu konkurencingumas siejasi su tam tikra organizacijos padėtimi lyginant su jos konkurentų. Šios dvi 20 20 svarbios sąvokos yra dažnai supainiojamos. Porter teigimu, vienintelė reikšminga konkurencingumo sąvoka nacionaliniu lygiu yra nacionalinis produktyvumas. Konkurencingumo sąvoka taip pat turi gana skirtingas reikšmes skirtinguose diversifikavimo strategija ir internacionalizacijos poveikis mna veiklai lygiuose — produkto, įmonės, pramonės šakos ir valstybės.

Porter teigimu pagrindinis analizės vienetas siekiant suprasti konkurencijos sampratą yra pramonės prekybos kriptovaliuta galimybės, nors jo knygos pavadinimas ir nukreipia skaitytoją link valstybės lygmens. Taip pat autorius pabrėžia, kad būtent įmonės, o ne valstybės, konkuruoja tarptautinėse rinkose. Įmonių vadovai supranta įmonės konkurencingumą kaip įmonės rinkos poziciją lyginant su konkurentų pozicijomis.

Įmonė gali sustiprinti savo konkurencinę poziciją keisdama naudojamą strategiją prekyba fibonacci opcionais produktyvumo lygio.

Žiūrint iš alternatyvios perspektyvos vadovai gali apsvarstyti įvairių produktų konkurencingumą remiantis strateginiais pranašumais pavyzdžiui remiantis produktyvumo ar žemų kaštų lygiu. Nacionalinio lygio konkurencingumas dažnai išreiškiamas makroekonominių kintamųjų pagalba, pavyzdžiui prekybos balansu.

Preconditions based on country competitive advantages for transport sector development in CEE

Moon ir Peery metais atlikto tyrimo pagrindinis tikslas buvo apibūdinti konkurencingumą ir aktualias strategijas skirtingiems analizės lygiams — produkto, įmonės, pramonės šakos ir valstybės. Kiekvienas iš šių skirtingų konkurencingumo lygių yra aptariamas atskirai. Produkto konkurencingumas. Porter dar metais sudarytos bendrinės strategijos yra tinkamos produkto konkurencingumui apibūdinti, tačiau ne visada tinkamos apibūdinti konkurencingumą įmonės lygiu.

Įmonės lygio strategijos turėtų būti išsamesnės nei originalios bendrinės strategijos. Būtent dėl šios priežasties bendrinės strategijos yra kritikuojamos, jei yra pritaikomos įmonės lygio analizei. Vienas iš kritikų, Kogut teigia, kad bendrinės kaštų mažinimo ir diferenciacijos strategijos yra naudingos skirstant konkurencingumo strategijas į kategorijas, tačiau nepateikia pasiūlymų, kurie kaštai turėtų būti sumažinti ar kaip produktai turėtų būti diferencijuojami.

Būtent ši analizė padeda atsirasti tikroviškesnėms vizijoms ir konkretesniems tikslams. Geras vidinės analizės suvokimas remiasi idėjos apie stiprybių ir silpnybių susiejimą su išorinės aplinkos palankiomis galimybėmis ir reikšmingomis grėsmėmis perėmimu. Tokios, atrodo paprastos, idėjos perėmimas suteikia galimybę suvokti vidinės analizės reikšmę vystant strategiją. Tinkamai pritaikyta SSGG analizė paprastai lemia sėkmingos strategijos sukūrimą.

Bendriniai modelių paskirtis yra paaiškinti vidaus verslo strategijas dėl nepakankamai paaiškintų globalaus verslo strategijų. Akademinės bendruomenės nariai White, ; Miller, išskiria, kad bendrinės strategijos nėra suderinamos tarpusavyje, o Moon teigia, kad bendrinis modelis yra nepakankamas globalaus verslo prasme kadangi nedaugelis įmonių remiasi kaštų strategija; pagrindiniai konkurentai dažnu atveju remiasi tiek kaštų, tiek ir diferenciacijos strategijomis.

Moon ir Peery teigimu įmonės stiprindamos konkurencinius pranašumus turėtų remtis unikalia produkto ir proceso dedamųjų kombinacija. Taip pat priduriama — jeigu produktyvumas yra konkurencingumo pagrindas, jis turėtų sietis su kuriama verte. Siekiant sukurti vertę, turi būti atkreipiamas dėmesys į kokybę, patvarumą, savalaikį pristatymą, paslaugas, teikiamas po pardavimo ir taip toliau, o ne tik akcentuoti žemus produkcijos kaštus.

Svarbiausias modelis siekiant paaiškinti įmonės konkurencingumą yra atsirandanti teorija angl. Įmonės ištekliai yra apibūdinami kaip produkcijai tinkamų veiksnių kapitalas, o įmonės pajėgumai siejasi su įmonės sugebėjimu panaudoti išteklius.

Remiantis tokiu požiūriu įmonės konkurencingumas priklauso nuo esminių kompetencijų nustatymo bei sugebėjimo jas panaudoti. Visgi toks požiūris nėra naujas. Esminė kompetencija ar unikalus išteklius yra glaudžiai susiję su pranašumu nuosavybės atžvilgiu Dunning,o pajėgumai panaudoti turimus pranašumus yra paaiškinami internacionalizacijos teorija tiesioginių užsienio investicijų literatūroje Rugman, Be to, tiesioginių užsienio investicijų teorijos gali pateikti svarbių įžvalgų apie tarptautinį konkurencingumą įmonių lygmeniu.

Viena iš svarbių įmonės strategijų tarptautinio konkurencingumo sąlygomis yra standartizacijos pasirinkimas arba prisitaikymas.

w 140 s 7.3 WALD

Šių dviejų strategijų nagrinėjimas yra sukeliamas į bendrą integracijos — reagavimo sistemą. Sistemos kintamieji yra spaudimas globaliai produkcijos integracijai ir spaudimas vietinės marketingo sistemos prisitaikymui. Realybėje daugybė įmonių pastebi svarbą sutelkti dėmesį į daugiau nei vieną akcijų pasirinkimo sandorių modeliavimas ar tarptautinį sprendimą, kuris atsakytų į susidarantį globalios integracijos ir vietinio reagavimo spaudimą.

Pagal internacionalizacijos teoriją įmonės specifiniai pranašumai yra paremti arba produkcija kaštų ar inovacijos pranašumai arba marketingu pritaikomumo pranašumai. Internacionalizacijos dėka įmonės maksimizuoja strateginę naudą suderindami įmonės bei valstybės, kurioje veikia įmonė, specifinius pranašumus. Internacionalizacijos atveju priklausomai nuo įmonės turimų pranašumų produkcijos ar marketingo srityse įmonė pasirinks standartizacijos, pritaikomumo arba kitus tarptautinius sprendimus tarptautinio verslo strategijai.

Dabartiniais laikais visos organizacijos skirtingose veiklos srityse privalo konkuruoti tam, kad pateiktų geriausią vertės pasiūlymą. Įmonės teikia vertę savo klientams, o šalių siūloma vertė yra vieta verslui plėtoti. Įmonės, kurios konkuruoja ne vien šalies viduje, tačiau ir kitose užsienio šalyse įgyja pranašumą perkelti savo veiklą į bet kurią iš tų šalių.

Tai, kaip pasirinkta vieta veikia įmonės konkurencinį pranašumą yra ypatingai svarbu įmonėms, tačiau svarbiausia tai, kaip formuoti politiką ekonominei plėtrai. Be to tam, kad būtų užtikrintas įmonės konkurencingumas, būtina atkreipti dėmesį į transporto sektoriaus bei nacionalinio lygmens veiksnius. Porter iškėlė svarbų klausimą, susijusį su tarptautiniu valstybės pramonės šakos konkurencingumu — kodėl įmonės įsikūrusios tam tikrose valstybėse pasiekia tarptautinės sėkmės skirtingose pramonės šakose.

Tarptautinę sėkmės tam tikroje valstybės pramonės šakoje Porter apibūdina kaip konkurencinio pranašumo turėjimą lyginant su geriausiais konkurentais pasaulyje. Autorius siūlo tarptautinius konkurencinius pranašumus vertinti pagal: 1.

Tvirtą ir ilgalaikį eksporto buvimą; 2. Reikšmingo dydžio tiesiogines užsienio investicijas į kitas šalis. Deja, bet šie du kintamieji turi tam tikrų apribojimų.

klasifikacija

Pirma, verslas tampa globaliu užsienio investicijų ir strateginių sąjungų dėka, tad eksporto vertinimas nėra pats tinkamiausias kintamasis paaiškinti valstybės tarptautinį konkurencingumą tam tikroje pramonės šakoje.

Antra, Porter teorijoje yra atmetama gaunamų užsienio investicijų galimas indėlis. Valstybės konkurencingumas. Jei vietinė ekonomika tikisi pasisekimo pasiekdama aukštesnį produktyvumo ir pajamų lygį, pirmiausia reikia užsitikrinti sėkmingą konkurenciją tarptautinėje rinkoje. Šiandienos globalaus verslo kontekste yra labai sudėtinga nustatyti valstybės konkurencingumą remiantis sukurtais modeliais. Tradiciniai produkcijos veiksniai, tokie kaip natūralūs ištekliai ar pigesnė darbo jėga nebėra tokie svarbūs nacionalinio konkurencingumo lygmeniu.

Tradiciniai politikos įrankiai, tokie kaip protekcionizmas ir valiutos devalvacija, nebėra tinkami situacijoms, su kuriomis susiduria valstybės dabartiniais laikais.

Ekonomika - Term Paper

Kadangi šalies ekonomika negali būti išskaidyta į atskirus tiekėjų, surinkėjų, logistinių sistemų ir rinkų tinklus, konkurencingumo tyrinėtojai yra linkę pabrėžti investicijų į darbo jėgos ir švietimo svarbą. Reich teigia, kad siekiant pagyvinti konkurencinį valstybės ekonomikos našumą būtina sutelkti dėmesį į žmones, o ne nacionalinio lygio įmones. Thurow pritaria, kad dvidešimt pirmajame amžiuje darbo jėgos išsilavinimas ir įgūdžiai bus dominuojantis konkurencinis ginklas.

Nacionalinio konkurencingumo stiprinimui yra labai svarbu šviesti darbo jėgą, kuri būtų labiau žingeidi ir disciplinuota, o taip pat ir kūrybinga. Moon ir Peery tyrime išanalizavo skirtingus konkurencingumo lygius ir kiekvienam jų taikomus strateginius modelius.

skirtingos prekybos mokyklos galimybės

Pastebėta, kad skirtingos teorijos gali būti pritaikomos keliems skirtingiems konkurencingumo lygiams, tačiau gali būti panaudojamos ne visada teisingai. Vertinant visus keturis konkurencingumo lygius Moon ir Peery išskiria, kad įmonės lygio konkurencingumo analizė yra pati svarbiausia. Deja, bet šiandieninėje globalioje ekonomikos sistemos valstybės turi labai nedaug priemonių pagerinti konkurencingumą. Tradicinės politikos priemonės, tokios kaip protekcionizmas ir kitos nėra tinkamos, kadangi iš tikrųjų tarpusavyje konkuruoja įmonės, o ne valstybės.

RYTŲ IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ TRANSPORTO PASLAUGŲ

Autoriai taip pat pabrėžia, kad šiuo metu pats svarbiausia konkurencingumo išteklius yra technologijos.

Deja, bet technologijos 23 23 yra nematerialus turtas, o taip pat labai dažnai įgyvendinamas žmogiškojo kapitalo — mokslininkų bei inžinierių pagalba. Žmonės yra pagrindiniai konkurencingumo ištekliai išlaikant ir įgyjant naujus technologinius pranašumus. Moon ir Peery reziumuoja, kad sumažėjus kapitalo, natūralių išteklių bei pigios darbo jėgos reikšmei nacionaliniam konkurencingumui bei įsigalėjus technologijoms pats logiškiausias sprendimas ilguoju laikotarpiu yra investuoti į šalies gyventojus ir jų švietimą.

Konkurencingumą lemiantys veiksniai Paskutiniaisiais dešimtmečiais vietos reikšmė įmonių konkurencingumui buvo ganėtinai nedidelė ir nurodydavo patį paprasčiausią požiūrį į tai, kaip konkuruoja įmonės. Konkuravimas buvo įsivaizduojamas kaip statiškas ir labiausiai rėmėsi kaštų minimizavimu geografiniu požiūriu artimiausių šalių ekonomikose.

Pagal tokį požiūrį gamybos veiksniai darbas ir kapitalas buvo lemiami konkurenciniai veiksniai. Deja, tačiau toks apibrėžimas neatspindi dabartinės realios situacijos. Konkurencija yra dinamiška ir remiasi inovacijomis bei strateginių skirtumų paieška. Artimi ryšiai su tiekėjais, vartotojais ir kitomis institucijomis lemia ne tik efektyvumą, bet ir inovacijų bei sąlygų gerinimo poreikį.

Remiantis platesniu ir labiau dinamišku požiūriu, vietos aspektas daro įtaką konkurenciniam pranašumui pagal įtaką produktyvumui ir ypatingai produktyvumo augimui. Produktyvumas yra per darbo dieną sukurta vertė bei panaudoti kapitalo ar fiziniai kaštai.

Klestėjimas priklauso nuo produktyvumo, kuriam naudojami veiksniai yra perkeliami į tam tikrą vietą. Būtent tam tikros vietos suklestėjimas ir produktyvumas priklauso ne nuo konkuruojančių pramonės šakų, bet nuo to, kaip jos konkuruoja.

Įmonės gali būti produktyvesnės bet kurioje iš rinkų, jei tik naudos pažangiausius metodus, sudėtingesnes technologijas bei siūlys vartotojams unikalius produktus bei paslaugas. Visos pramonės šakos gali naudoti technologines naujoves, kiekviena iš pramonės šakų gali remtis jau sukauptomis žiniomis.

Atvirkščiai gali nutikti tose įmonėse, kur paprasčiausias aukštųjų technologijų egzistavimas negarantuoja įmonių klestėjimo, jei šios nėra produktyvios. Tradiciniai skirtumai tarp rinkų, tokie kaip aukšto ar žemo technologijų lygio, gamybos ar paslaugų, besiremiančios ištekliais ar besiremiančios žiniomis tarpusavyje turi tiesioginį ryšį.